Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse daugėja vaikų, gimusių mišriose šeimose, jiems kyla ne tik kalbos, bet ir tautinės tapatybės problemų. Panašių problemų kyla ir šalių, kuriose yra ne viena, o dvi ar net trys valstybinės kalbos, gyventojams. Atlikdami užduotis pamąstykite, kas yra tautinė tapatybė.
Irena Šutinienė
Lietuvių tautinė tapatybė globalizacijos kontekstuose: raiška ir kaitos tendencijos
Kultūriškai fragmentuotos lietuvių tapatybės raiškos ir kaitos tendencijos
Kultūriškai fragmentuotos tapatybės formavimosi problemiškumą ir bandymą praplėsti vyraujančios etninės lietuvių tapatybės sampratos ribas iliustruoja p. Eglės pasakojimas. Ji, 25 metų istorikė, gimė ir gyvena Vilniuje, dirba paveldosaugos srityje.
P. Eglės tautinės tapatybės formavimąsi lėmė jos šeimos daugiakultūriškumas. Jos mama yra etninė totorė, kilusi iš Nemėžio totorių šeimos, tėvas – lietuvis.
Dviejų, jos suvokiamų kaip gana skirtingų, kultūrinių aplinkų derinimas p. Eglei problemiškas. Problemą ji sprendė, atsiedama tautinę-pilietinę ir etninę tapatybes. Bet tai nelengva aplinkoje, kurioje tautinė tapatybė suvokiama dažniausiai kaip etninė ir prigimtinė.
Tautinės-pilietinės ir daugiakultūrės etninės tapatybės derinimo sudėtingumą jos biografijoje rodo ir tai, kad anksčiau ji, iškilus tautybės ir etninės tapatybės įvardijimo klausimui, nors ir juokais, įvardydavo save kaip kosmopolitę; gaudama pasą ji irgi atsisakė įrašyti tautybę.
Bet abi kultūrines tapatybes ji puikiai derina situacinės raiškos praktikoje: švenčia totorių ir lietuvių šventes, pradėjo mokytis arabų kalbos, vartoja lietuvių kalbą ir save įvardija lietuve ir pan. Problemiškas jai yra ne apsisprendimas dėl lietuviškos tapatybės (aš net nekeliu sau klausimo, ar aš lietuvė, savaime aišku), o kultūrinio etninio ir pilietinio tapatybės komponentų derinimas. Kultūriškai fragmentuota p. Eglės tautinė tapatybė yra atvira kitoms kultūroms; savo ateitį ji sieja su lietuviškumu, bet nepriskiria šios tapatybės net artimiausiems šeimos nariams: „Dėl vyro ar vaikų – skirtumo dėl tautybės nėra – tai gali būt kinas, negras ar indėnas, man visiškai jokio skirtumo.“
P. Eglės autobiografija rodo, kad pasirenkamos pilietinės ir prigimtinės etninės tapatybės sampratų derinimo konfliktiškumas reiškiasi tautinės tapatybės konceptualizavimo lygmeniu, o kultūrinių etninių tapatybių raiškos situaciškumas individo lygmeniu leidžia sėkmingai derinti šių tapatybių raišką (išskyrus praeities situacijas, kai tekdavo įvardyti tautybę). Šį tapatybės konceptualizavimo sudėtingumą p. Eglė sprendžia stengdamasi išplėsti lietuvių tautinės tapatybės sampratos ribas, atmesdama etninius tapatybės ženklus ir išryškindama pilietinį matmenį, ir ji tai daro ne tik individualiai, bet stengiasi daryti poveikį ir kolektyviniam tapatybės lygmeniui – viešajam lietuvių nacionalizmo diskursui. Tai daryti padeda istorijos srities profesinė veikla. Jos tyrimai ir įrodinėjamos tezės susiję su bandymais praplėsti lietuvių istorinėje sąmonėje gana stiprią etniniu nacionalizmu grindžiamą lietuvybės sampratą. Anot jos: „Man nelabai patinka, kad dabar Lietuva yra tik tarp I ir II pasaulinio karo.“ Daug pasakojimo epizodų rodo, kad jai svarbūs tie istorijos momentai, kuriuose lietuviškumas tik politinis, neribojamas kultūriškai. Savo tapatybę ji grindžia individualizuota Lietuvos istorijos interpretacija, kurioje išryškinami ir iš dalies mitologizuojami (pvz., LDK laikotarpis įvardijamas kaip „mistinis“) tie aspektai, kurie padeda pagrįsti politinį tautiškumą: „Man patinka tas suvokimas, kad nė vienas iš kunigaikščių lietuviškai nemokėjo. Jie labai modernūs daugeliu atžvilgių. Galios jausmas buvo vienas iš jų veiklos motyvų, bet tikiu, kad jie daug ką darė dėl tos valstybės. Patinka, kad tai yra archajiška, bet tai ne pagonybė, stipru, ypatinga. Norėčiau, kad dabartinei tapatybei būtų svarbi LDK.“
Kiti p. Eglės tapatybės raiškos būdai irgi rodo ją atstovaujant ideologiniam ir instituciniam modeliui ir tapatinantis su Lietuva visų pirma kaip istorine politine bendrija; šiai tapatybei teritorija svarbi kaip valstybingumo išraiška, nors emociškai jai svarbesnis Vilniaus senamiestis. Valstybės žemėlapis jai yra individualiai pasirinktas nepriklausomybės simbolis.
Jos tapatybės raiškoje yra ir kitų būdingų beveik visiems jaunosios kartos atstovams (ir nemažai daliai vyresniųjų) jau minėto tapatybės raiškos modernėjimo bruožų. Tai – raiškos desakralizavimas ir ritualizacijos mažėjimas, taip pat tapatybės raiška nedemonstruojant individualių jausmų ir „pagrįsta aprobuotais principais ir numatomų pasekmių“ socialiniu veiksmu – apsisprendimu gyventi Lietuvoje, pilietiniu aktyvumu ir, šiuo atveju, tautiškai angažuota profesine veikla.
Antras kultūriškai fragmentuotos tapatybės atvejis irgi iliustruoja problemas, kurių kyla dėl etninio prigimtinio matmens vyravimo ir pasirenkamos pilietinės tapatybės matmens silpnumo populiariojoje lietuvių tapatybės sampratoje. Šiuo atveju nebandoma „laisvinti“ sampratos ribų, o einama kultūrinės asimiliacijos keliu. Kultūrinės tapatybės čia irgi reiškiamos fragmentuotai ir situaciškai.
19 metų p. Ana gimė ir užaugo Vilniuje, rusės ir baltarusio šeimoje. Kartu su seserimi lankė darželį ir baigė mokyklą lietuvių kalba, jos brolis – rusų kalba. Motina, gimusi ir užaugusi Maskvoje, rusų šeimoje, 1982 metais atvyko į Lietuvą, išmoko kalbą, dirba lietuviškoje aplinkoje.
Tėvas dirba rusakalbėje aplinkoje, lietuviškai beveik nekalba. Ana studijuoja universitete lietuvių dėstomąja kalba, jos neformalių ryšių aplinka lietuviška. Šeimoje neskiriama daug dėmesio papročiams, kalbos vartojamos situaciškai (su tėvu ir broliu kalba rusiškai, su mama ir seserimi – lietuviškai).
P. Anai tenka derinti daugiakultūrę etninę kilmę ir lietuvišką tapatybę. Jos tautinės tapatybės samprata daugiausia kultūrinė, mažai akcentuojamas pilietinis sandas; ji stichiškai tapatinasi su Lietuvos kultūra ir stengiasi vengti problemiškų situacijų. Lietuviška tapatybė reiškiasi kalbos vartojimu visose viešose ir daugelyje neformalių situacijų, emociniu tapatinimusi su Lietuva šalies laimėjimų, pripažinimo, pralaimėjimų ir pan. situacijose. Bet tautybės apibrėžimo situacijos jai lieka keblios. Jos atveju ryškiai matyti kultūrinio tapatybės matmens raiškos situaciškumas. Kad išvengtų tapatybės apibrėžimo situacijų, ji pakeitė rusišką savo vardo formą į neutralią, viešose situacijose vartoja tik lietuvių kalbą. Lietuve p. Ana save įvardija tik juokais, dažniausiai stengiasi visai neįvardyti tautybės. Šiuo metu, remdamasi aplinkoje vyraujančiomis priskirtinės tautybės sampratomis, p. Ana nemato galimybės apibrėžti savo tautinės tapatybės, tuo pat metu daugelyje situacijų apibrėždama ir reikšdama ją kaip lietuvišką: „Žiūrėdami į mane daug kas pasako, kad (mano išvaizda – tie plaukai, akys) aš tikriausiai ne lietuvė. Na, sakykim, taip, sakau. Nes labai sunku man būna apibrėžti. Kai sakau rusė, niekas nenori tikėti, kai sakau lietuvė, jaučiuosi meluojanti, nes tokia lyg ir nesu. Kartais išgirsta mane kalbant rusiškai telefonu su tėte, tai mano draugės sako, tarsi matom ne tave, kitą žmogų, nesąmonė, čia ne tu. <...> Kurį laiką nepatiko mano vardas. Buvo tas – aha, tai tu rusė. Anksčiau vadinau save Ania, rusiškai, paskui pradėjau rašyti Ana ir tapau galbūt visai kitu žmogumi, pripratau prie to vardo. Nei jis man patinka, bet aš jo nesidroviu kaip anksčiau. Galvodavau, pasakyčiau, kad kokia Giedrė ar Rasa, ir nebūtų problemų. <...> Man... būtų įdomu žinoti, kas aš esu iš tikrųjų, bet aš niekada to nežinosiu – tėtis baltarusis, mama rusė, galbūt net ne visai rusė, tėtis galbūt ne visai baltarusis, ir kada manęs klausia, kokia mano tautybė, man būna labai sunku atsakyti, aš sakau – nežinau. Sakau – lietuvė, juokauju. <...> Šiaip aš net nelaikau savęs nelietuve, aš kažkaip ir jaučiuosi lietuve, aš čia gimiau, čia augau, mano pažįstami visi lietuviai, aš nebendrauju nė su vienu rusu, tik kiek tenka su tėvų pažįstamais bendrauti, jie vaikų neturi, vyresni. O visi mano draugai ir pažįstami, visi iki vieno, yra lietuviai. Taip susiklostė, lankiau lietuvišką darželį ir mokyklą, viskas susiveda į viena ir aš netgi tą rusų kalbą imu pamiršti, kai nebendrauju.“
Stipriausi kultūrinės asimiliacijos veiksniai jos atveju, matyt, aplinka ir švietimas. Bet laisvesnė, atsietesnė nuo etninės kultūros arba pasirenkama viešosios kultūros elementais pagrįstos lietuvybės samprata galbūt nereikalautų tokios visiškos kultūrinės asimiliacijos ir sumažintų kultūriškai fragmentuotos tapatybės konfliktiškumą, kurį ji išgyvena kai kuriose situacijose. Bet, kaip ir p. Eglės atveju, konfliktiškumas čia irgi dažniausiai reiškiasi tapatybės įvardijimo situacijose, o ne situacinėje daugiakultūriškumo raiškos praktikoje.